Ko reikia katei iš maisto
Katės organizmas turi specifinių maistinių poreikių, kurių nepakanka vertinti vien pagal pašaro rūšį ar sudedamųjų dalių pavadinimus. Svarbu, kad maisto sudėtis suteiktų katei reikalingų baltymų, riebalų ir gyvybiškai svarbių maistinių medžiagų. Reikšmės turi ir tai, iš kokių šaltinių šios medžiagos gaunamos bei kiek drėgmės yra racione. Šių poreikių supratimas padeda atsakingai vertinti kačių maistą.
Kodėl katė yra privaloma mėsėdė
Katė yra privaloma mėsėdė: jos organizmas prisitaikęs gauti svarbias maistines medžiagas iš gyvūninių audinių. Gyvūniniai baltymai aprūpina nepakeičiamomis aminorūgštimis, kurių katė pati nepasigamina pakankamai, o dalį kitų medžiagų jos organizmas iš augalinių pirmtakų paverčia ribotai. Todėl vien augaliniais baltymais paremtas racionas gali neatitikti rūšiai būdingų poreikių.
Gyvūninės kilmės audiniuose natūraliai yra taurino, arachidono rūgšties ir aktyviosios vitamino A formos – retinolio. Pavyzdžiui, katė negali veiksmingai paversti augaluose esančio beta karoteno retinoliu, o linolo rūgšties virtimas arachidono rūgštimi jai ribotas. Tai svarbu ne tik energijai: šios medžiagos dalyvauja regėjimo, širdies veiklos, ląstelių funkcijų ir kitų organizmo procesų palaikyme.
Privaloma mėsėdystė nereiškia, kad katei būtina duoti tik neapdorotą mėsą. Visavertis paruoštas pašaras gali aprūpinti reikiamomis medžiagomis ir tada, kai dalis jų įtraukiama atskirai, tačiau turi būti tinkamai suderintas būtent katėms. Šunų pašaras nėra saugi nuolatinė katės dieta, nes jo maistinių medžiagų kiekiai nebūtinai patenkina specifinius kačių poreikius.
Baltymai, riebalai ir taurinas
Baltymai suteikia aminorūgščių, reikalingų audiniams, fermentams ir kitoms organizmo funkcijoms. Katėms svarbus ne tik bendras baltymų kiekis, bet ir tinkamas aminorūgščių profilis. Riebalai yra koncentruotas energijos šaltinis, teikia nepakeičiamųjų riebalų rūgščių ir padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus. Taurinas – katėms esminė aminorūgštis.
Pion, Kittleson, Rogers ir Morris 1987 m. tyrimas susiejo mažą taurino kiekį kraujyje su kačių dilatacine kardiomiopatija. Tyrėjai taip pat parodė, kad taurino papildymas šią būklę galėjo pakeisti, o širdies funkcija daliai tirtų kačių pagerėjo. Šis darbas išryškino taurino svarbą kačių mityboje; jo pakankamas kiekis turi būti užtikrintas visaverčiame pašare.
Katėms reikalingos maistinės medžiagos, kurių svarbūs šaltiniai yra gyvūniniai audiniai:
- Taurinas – aminorūgštis, kurios katėms reikia su maistu; gyvūniniai audiniai yra natūralus jos šaltinis.
- Argininas – aminorūgštis, būtina azoto apykaitai; jos trūkumas gali sutrikdyti kenksmingų apykaitos produktų šalinimą.
- Arachidono rūgštis – nepakeičiamoji riebalų rūgštis, kurią katės organizmas iš kitų riebalų rūgščių pasigamina ribotai.
- Retinolis – aktyvioji vitamino A forma, kurios katė negali pakankamai pasigaminti iš augalinio beta karoteno.
- Vitaminas B₁₂ – gyvūniniuose produktuose randamas vitaminas, reikalingas normaliai kraujodarai ir nervų sistemos funkcijoms.
- Vitaminas D – riebaluose tirpus vitaminas, kurį katė turi gauti su maistu, nes jo sintezė odoje nepadengia poreikio.
Šios medžiagos nėra vienintelės, kurių katei reikia, o jų kilmė pašare gali skirtis: kai kurios į visavertį produktą įtraukiamos papildomai. Renkantis svarbu, kad pašaras būtų visavertis ir skirtas katėms, o ne spręsti apie jo tinkamumą pagal vieną išskirtą maistinę medžiagą.
Vanduo ir drėgmė
Katės troškulio jutimas palyginti silpnas, todėl jos ne visada išgeria pakankamai vandens, kad kompensuotų mažą jo kiekį maiste. Sausame maiste drėgmės dažniausiai būna apie 6–10 %, o šlapiame – apie 75–80 %. Dėl šio skirtumo šlapias pašaras suteikia didesnę dalį vandens su pačiu maistu, o šeriant sausu pašaru didesnė svarba tenka atskirai išgeriamam vandeniui.
Maisto drėgmė prisideda prie bendro per parą gaunamo vandens kiekio. Jei katė geria nedaug, vien tik sausu pašaru sudarytame racione ji gali gauti mažiau vandens, nei gautų vartodama daug drėgmės turintį maistą; atsakas priklauso ir nuo individualių įpročių. Mažas vandens suvartojimas gali lemti labiau koncentruotą šlapimą, todėl hidratacijai verta skirti dėmesio. Rinkitės katės poreikius atitinkantį visavertį pašarą ir nuolat pasirūpinkite, kad katei būtų prieinamas šviežias vanduo.
Sausas, šlapias ir mišrus šėrimas
Sauso ir šlapio pašaro pasirinkimas priklauso nuo katės dienos energijos poreikio, jos įpročių ir to, kiek patogu tiksliai pateikti porcijas. Sausos granulės paprastai turi daugiau kalorijų viename grame, o konservuose ar maišeliuose būna gerokai daugiau drėgmės. Derinant abu variantus, svarbu skaičiuoti bendrą dienos energinę vertę, o ne pridėti vieną pašarą prie įprastos porcijos. Atskirai verta atsižvelgti į laikymo sąlygas ir į tai, kiek laiko pašaras lieka dubenėlyje.
Sauso maisto privalumai ir trūkumai
Sausas maistas patogus, kai katė ėda kelis kartus per dieną arba šeimininkui sunku laiku pateikti naują porciją: granulės dubenėlyje nesugenda taip greitai kaip atidarytas šlapias pašaras. Uždarytą pakuotę paprasta laikyti, o granules nesudėtinga pasverti virtuvinėmis svarstyklėmis. Toks formatas taip pat tinka automatiniam šėryklos dozatoriui, jei įrenginys pritaikytas granulės dydžiui ir patikimai išduoda nustatytą kiekį.
Pagrindinis trūkumas – didelis energinis tankis. Daugelyje sausų pašarų būna maždaug 3,5–4,5 kcal viename grame, tačiau tiksli vertė priklauso nuo produkto ir nurodoma ant pakuotės. Net keli papildomi gramai kasdien gali pastebimai padidinti gaunamų kalorijų kiekį, todėl porciją reikia pasverti ir apskaičiuoti pagal konkretaus pašaro energinę vertę bei katės dienos poreikį. Matavimo taurelė gali būti netiksli, nes skirtingo dydžio granulės joje užima nevienodą tūrį.
Jei katė turi nuolatinę prieigą prie pilno dubenėlio, gali būti sunkiau pastebėti, kiek ji iš tikrųjų suėda. Pasvertą dienos kiekį patogu iš anksto atidėti į atskirą indą ir iš jo papildyti dubenėlį. Granulių kietumas savaime neužtikrina dantų švaros: sausas pašaras nepakeičia reguliarios dantų priežiūros.
Šlapio maisto privalumai ir trūkumai
Šlapias maistas turi daug vandens: daugumos konservų ir maišelių drėgmės kiekis siekia maždaug 70–80 procentų. Dėl to pašaras būna drėgnas, o porcijoje paprastai yra mažiau kalorijų viename grame nei sausose granulėse. Tipinis energinis tankis gali būti apie 0,7–1,2 kcal/g, tačiau konkreti vertė skiriasi pagal receptūrą, todėl porciją verta skaičiuoti pagal pakuotėje nurodytą informaciją.
Atidarytą pakuotę reikia uždengti ir laikyti šaldytuve, geriausia ne aukštesnėje kaip 4 °C temperatūroje. Atšaldytą likutį paprastai sunaudokite per 1–2 dienas, atsižvelgdami ir į gamintojo nurodymus. Prieš pateikiant porciją galima ją trumpam palikti, kad nebūtų visiškai šalta, tačiau dubenėlyje likusio pašaro nereikėtų laikyti kambario temperatūroje daugelį valandų.
Šiltame kambaryje drėgnas pašaras greičiau genda, o ilgai paliktas dubenėlis gali tapti netinkamas ėsti. Pateikite tokį kiekį, kurį katė suėda per vieną maitinimą, o likutį pašalinkite. Šlapias maistas patogus porcijuoti pagal atskirus maišelius ar skardines, bet atidarius pakuotę reikia suplanuoti jos laikymą ir sunaudojimą.
Mišrus šėrimas
Mišrus šėrimas reiškia, kad dienos racione numatyta ir sauso, ir šlapio pašaro. Svarbiausia iš anksto nustatyti bendrą kalorijų kiekį: abiejų produktų porcijos turi tilpti į katės dienos normą, o ne būti skiriamos kaip dvi atskiros pilnos normos. Skaičiuojant naudokite kiekvienos pakuotės energinę vertę ir porcijas matuokite gramais.
Pavyzdžiui, jei pagal individualiai nustatytą paros normą katei reikia 200 kcal, o jos sausame pašare yra 4 kcal/g, 40 g suteiks 160 kcal. Jei šlapio pašaro energinė vertė yra 0,8 kcal/g, dar 50 g suteiks 40 kcal; kartu tai sudarys 200 kcal. Tai tik skaičiavimo pavyzdys, o ne universali porcija: kitos energinės vertės ar katės poreikiai duos kitą rezultatą.
Praktiškai vieną dalį galima pateikti granulėmis, o kitą – atskiru šlapio pašaro maitinimu, kad būtų aišku, kiek katė suėdė. Toks derinys leidžia naudotis granulių patogumu ir įtraukti drėgnesnį pašarą, tačiau reikalauja tiksliau suskaičiuoti visą dienos racioną.
Trumpas palyginimas
Abu pašaro tipai gali būti kasdienio raciono dalis; jų praktiniai skirtumai labiausiai matomi drėgmėje, energijos kiekyje ir laikyme. Lentelėje pateikti įprasti apytiksliai intervalai, o konkretaus produkto duomenis tikrinkite ant jo pakuotės.
| Savybė | Sausos granulės | Šlapias pašaras |
|---|---|---|
| Drėgmė | Dažniausiai apie 6–10 % | Dažniausiai apie 70–80 % |
| Energinis tankis | Apie 3,5–4,5 kcal/g | Apie 0,7–1,2 kcal/g |
| Laikymas atidarius | Laikyti sandariai uždarytą, sausoje vietoje | Uždengti, laikyti šaldytuve ir sunaudoti per 1–2 dienas |
| Patogumas | Lengva pasverti ir naudoti automatiniame dozatoriuje | Porcijuojamas pagal atskirą pakuotę, likutį reikia šaldyti |
| Persivalgymo rizika | Gali būti didesnė, jei dubenėlis nuolat papildomas, nes pašaras kaloringas | Priklauso nuo pateikto kiekio; porciją taip pat reikia įskaičiuoti į dienos normą |
Sausas šėrimas gali tikti katei, kuriai patogu pateikti pasvertas porcijas, o šlapias – kai norima rinktis drėgnesnį pašarą ir galima pasirūpinti jo laikymu. Mišrus šėrimas tinka, kai šeimininkas gali tiksliai suskaičiuoti abiejų rūšių kalorijas ir pritaikyti bendrą kiekį katės poreikiams.
Kaip skaityti maisto etiketę
Kačių maisto etiketėje pateikiama informacija padeda atskirti visavertį pašarą nuo skanėstų ar papildų ir suprasti, kam produktas skirtas. Pirmiausia patikrinkite pašaro paskirtį, tada įvertinkite ingredientų sąrašą ir analitinius rodiklius. Sudedamosios dalys nurodomos mažėjančia tvarka pagal svorį, o analitinė informacija parodo pagrindinių maistinių medžiagų ir drėgmės kiekį. Ant pakuotės taip pat ieškokite nurodyto gyvenimo tarpsnio ir rekomenduojamos paskirties. Žodžiai „natūralus“ ar „premium“ savaime neatskleidžia maistinės vertės, todėl juos vertinkite kartu su konkrečiais duomenimis.
Visavertis ir papildomas pašaras
Žyma „visavertis pašaras“ reiškia, kad produktas, vartojamas pagal nurodymus, skirtas patenkinti katės mitybos poreikius konkrečiu etiketėje nurodytu gyvenimo tarpsniu. Pavyzdžiui, kačiukams skirtas visavertis pašaras pritaikytas augimo laikotarpiui, o suaugusioms katėms skirtas produktas – suaugusio gyvūno poreikiams. Jei pašaras pažymėtas kaip visavertis suaugusioms katėms, ši žyma savaime nereiškia, kad jis tinkamas kačiukams.
„Papildomas pašaras“ skirtas derinti su kitu maistu arba duoti kaip priedą. Šiai grupei gali priklausyti skanėstai, sriubos, mėsos gabalėliai ar tam tikri papildai, tačiau vien tokio produkto katei kasdien duoti negalima: jis nėra numatytas kaip vienintelis racionas. Jei pakuotėje parašyta „papildomas“, patikrinkite, ar nurodyta, su kokiu pašaru ir kokiu būdu jį derinti.
Prieš pirkdami pirmiausia raskite šią paskirties žymą, o ne remkitės vien produkto pavadinimu ar reklaminiais teiginiais. Visavertis pašaras gali būti pagrindinis kasdienis maistas tik tai gyvūnų grupei, kuriai jis paženklintas; papildomas pašaras turi likti priedu prie tinkamo raciono.
Sudėtis ir analitinės sudedamosios dalys
Ingredientai etiketėje išvardyti mažėjančia tvarka pagal svorį: pirmoji sudedamoji dalis buvo sunkiausia gamybos mišinyje, antroji – kita pagal svorį ir taip toliau. Tai nereiškia, kad pirmasis ingredientas sudaro didžiąją dalį galutinio produkto maistinių medžiagų; šviežioje mėsoje, pavyzdžiui, yra vandens, kuris gaminant pašalinamas. Todėl sudėtį vertinkite kartu su analitinių sudedamųjų dalių duomenimis, o ne pagal vieną pirmą įrašą.
Analitinės sudedamosios dalys nurodo pagrindinius kiekius procentais. Jų reikšmės trumpai skiriasi:
- Baltymai – etiketėje nurodytas bendras žalių baltymų kiekis; šis skaičius neatskleidžia, iš kokių ingredientų baltymai gauti ar kokia jų dalis gyvūninės kilmės.
- Riebalai – žalių riebalų kiekis, rodantis vieną svarbiausių energijos šaltinių ir padedantis palyginti panašios rūšies pašarus.
- Ląsteliena – žalių skaidulinių medžiagų kiekis; ji prisideda prie pašaro struktūros ir padeda įvertinti, kiek jame yra skaidulų.
- Pelenai – po laboratorinio mėginio sudeginimo liekančių mineralinių medžiagų kiekis; tai nėra pašaro priemaišų ar nešvarumų pavadinimas.
- Drėgmė – pašare esančio vandens kiekis; šlapio ir sauso pašaro rodikliai dėl skirtingos drėgmės nėra tiesiogiai palyginami.
Lygindami du produktus, pirmiausia rinkitės tos pačios rūšies pašarus ir atsižvelkite į jų paskirtį, nes drėgmės skirtumas keičia procentinių rodiklių santykį. Europos naminių gyvūnų pašarų pramonės federacija FEDIAF skelbia Europos naminių gyvūnų pašarų mitybos gaires, tačiau vien etiketės procentai neparodo, kaip tiksliai produktas atitinka konkrečios katės poreikius.
Teiginiai „natūralus“ ir „premium“ savaime neturi apibrėžtos maistinės reikšmės. Juos vertinkite atskirai nuo ingredientų sąrašo, analitinių rodiklių ir pašaro paskirties; šie konkretūs duomenys leidžia prasmingiau palyginti pakuotes.
Amžiaus grupė ir gyvenimo būdas
Etiketėje nurodyta amžiaus grupė padeda parinkti pašarą pagal gyvenimo tarpsnį: kačiukams skirtas produktas žymimas kaip pašaras augimui, o suaugusioms katėms skirtas – suaugusių gyvūnų poreikiams. Senjorams skirtas pašaras gali būti įvardytas atskirai, tačiau tokios kategorijos amžiaus ribos priklauso nuo gamintojo. Patikrinkite visą paskirties užrašą, o ne vien žodį „senjorams“ ant priekinės pakuotės dalies.
Rinkdamiesi atsižvelkite ir į katės aktyvumą. Daug laiko namuose praleidžiančios, mažai judančios katės poreikiai gali skirtis nuo aktyvios katės, todėl etiketėje nurodytą pašaro paskirtį verta sieti su gyvūno sudėjimu ir kasdieniu judėjimu. Skirtingų gamintojų produktų pavadinimai ne visada apibrėžia vienodą kategoriją, todėl palyginkite nurodytą gyvenimo tarpsnį ir analitinius duomenis.
Sterilizuotoms katėms skirtas pašaras dažnai žymimas atskirai. Sterilizacijos statusas gali būti vienas iš pasirinkimo kriterijų, bet jis nepakeičia amžiaus ir aktyvumo įvertinimo: rinkitės produktą, kurio etiketėje aiškiai nurodyta paskirtis jūsų katės grupei. Jei ant pakuotės nurodytos kelios grupės, pavyzdžiui, suaugusios ir sterilizuotos katės, patikrinkite, ar jūsų augintinė patenka į abi.
Porcijos ir šėrimo praktika
Kasdienį kiekį patogiausia nustatyti pagal katės svorį ir pašaro pakuotėje pateiktą normą, o vėliau stebėti, kaip keičiasi jos kūno būklė. Maistą galima pasverti virtuvinėmis svarstyklėmis, kad dienos porcija nebūtų matuojama apytikriai. Šėrimo dažnumas priklauso nuo amžiaus: augančiam kačiukui reikia daugiau maitinimų nei suaugusiai katei. Keičiant įprastą racioną svarbu neskubėti, o gėlas vanduo katei turi būti pasiekiamas visą parą.
Kiek ir kaip dažnai šerti
Pradėkite nuo katės maisto pakuotėje nurodyto dienos kiekio, pasirinkę eilutę pagal augintinio amžių ir dabartinį svorį. Pakuotės norma yra orientyras visai dienai, o ne vienai porcijai. Jei katė gauna skanėstų, jų energinę vertę įskaičiuokite į bendrą dienos racioną, kad papildomas maistas nepastebimai nepadidintų porcijos.
Pasverkite paros kiekį virtuvinėmis svarstyklėmis ir padalykite į suplanuotus maitinimus. Kačiukams iki maždaug 6 mėnesių maistą siūlykite 3–4 kartus per dieną, nes jiems reikia dažnesnių mažų porcijų. Suaugusiai katei duokite 2 ar daugiau mažų porcijų; pastovus laikas padeda lengviau pastebėti, ar pasikeitė apetitas.
Po kelių savaičių įvertinkite ne vien svarstyklių rodmenį, bet ir kūno sudėjimą. Normalios būklės katės šonkaulius galima apčiuopti lengvai paspaudus, o žiūrint iš viršaus matyti liemens įlinkis. Jei svoris didėja, mažinkite dienos kiekį nedideliais žingsniais; jei katė liesėja arba atrodo nuolat alkana, patikrinkite, ar pradinis svoris ir pakuotės norma parinkti teisingai.
Aktyviai judanti katė gali sunaudoti daugiau energijos nei daug laiko mieganti namų katė, todėl vienodas kiekis visiems augintiniams netinka. Keisdami porciją, darykite tai palaipsniui ir užrašykite svorį kas 2–4 savaites, kad matytumėte kryptį, o ne remtumėtės vienos dienos įspūdžiu. Jei svoris ryškiai kinta nepakeitus šėrimo, dėl individualios normos pasitarkite su veterinarijos gydytoju.
Perėjimas prie naujo maisto
Naują pašarą į racioną įveskite per 7–10 dienų, kiekvieną kartą sumaišydami jį su įprastu maistu. Taip katei lengviau priprasti prie kitokio kvapo ir skonio, o jūs galite stebėti, kaip ji toleruoja pasikeitusią maisto sudėtį. Pirmiausia atskirkite seną ir naują pašarą dienos porcijai pasverti, tada sumaišykite numatytomis proporcijomis.
Galimas toks grafikas: 1–2 dienomis skirkite 75 procentus seno ir 25 procentus naujo pašaro; 3–4 dienomis – po 50 procentų; 5–6 dienomis – 25 procentus seno ir 75 procentus naujo. Nuo 7 dienos siūlykite vien naują pašarą. Jei katei reikia daugiau laiko, proporcijų keitimą išdėstykite per visas 10 dienų, mažindami seno maisto dalį lėčiau.
Perėjimo metu stebėkite apetitą, išmatų konsistenciją ir vėmimą. Vienkartinis išmatų suminkštėjimas gali sutapti su raciono pokyčiu, tačiau pasikartojantis viduriavimas, vėmimas ar atsisakymas ėsti nėra priežastis toliau didinti naujo pašaro dalį. Sustabdykite keitimą ir kreipkitės į veterinarijos gydytoją, jei sutrikimai ryškūs arba nepraeina; turėdami užrašytą dienos proporciją galėsite tiksliai nurodyti, kada jie prasidėjo.
Ko katei duoti negalima
Žmonėms skirtas maistas ne visada saugus katei, net jei jo kiekis atrodo mažas. Šiuos produktus laikykite katei nepasiekiamoje vietoje:
- Svogūnai ir česnakai. Švieži, virti ar miltelių pavidalo svogūnai bei česnakai gali pažeisti raudonuosius kraujo kūnelius ir sukelti mažakraujystę.
- Šokoladas. Jame esantys teobrominas ir kofeinas katei toksiški; kuo daugiau kakavos, tuo didesnė apsinuodijimo rizika.
- Vynuogės ir razinos. Jos katei netinka, nes kai kuriems gyvūnams gali sukelti sunkų inkstų pažeidimą, o saugios porcijos nenustatyta.
- Ksilitolis. Šio saldiklio turinčių saldumynų katei neduokite; laikykite juos atokiai ir, katei prarijus, nedelsdami susisiekite su veterinarijos gydytoju.
- Alkoholis. Net nedidelis kiekis gali slopinti nervų sistemą ir sutrikdyti koordinaciją, todėl neleiskite katei laižyti gėrimų ar jų likučių.
- Kofeinas. Kava, arbata ir energiniai gėrimai gali sukelti sujaudinimą bei padažninti širdies plakimą; nepalikite puodelių katės pasiekiamoje vietoje.
- Virti kaulai ir karvės pienas. Kaulai gali skilti į aštrias dalis, o pieno laktozė daugeliui suaugusių kačių sukelia viduriavimą.
Jei katė prarijo vieną iš šių produktų, kreipkitės į veterinarijos gydytoją ir nurodykite produkto rūšį bei apytikslį kiekį. Nelaukite, kol atsiras simptomų, ypač jei suėstas alkoholis, šokoladas ar svogūnų bei česnakų turintis maistas.
Dažniausi klausimai apie kačių maistą
Atsakymai į dažniausius klausimus padeda kasdienius sprendimus dėl katės maisto ir šėrimo priimti užtikrinčiau.
Ar katei galima duoti šunų maisto?
Šunų maistas katei netinka kaip nuolatinis pašaras, nes jame gali trūkti taurino – katėms būtinos maistinės medžiagos. Katė nėra mažas šuo: jos mitybos poreikiai skiriasi, todėl ilgai šeriant šunų pašaru gali būti neužtikrinama visavertė mityba. Jei katė vieną kartą paragavo šuns maisto, tai nėra tas pats, kas juo šerti kasdien; grįžkite prie katei skirto pašaro.
Kiek kartų per dieną šerti katę?
Kačiukams paprastai siūlomas maistas 3–4 kartus per dieną, o suaugusią katę reikėtų šerti bent 2 kartus. Konkretus režimas priklauso nuo amžiaus, sveikatos ir pasirinkto pašaro instrukcijų, todėl stebėkite katės svorį ir įprastą elgesį. Jei svoris pastebimai keičiasi arba pasikeičia apetitas ar elgesys, aptarkite šėrimo režimą su veterinaru.
Ar katėms reikia pieno?
Katėms karvės pieno nereikia, o dėl jame esančios laktozės jis dažnai sukelia viduriavimą ar kitų virškinimo sutrikimų. Kasdieniam girdymui visada turi būti prieinamas šviežias vanduo; pienas jo nepakeičia. Jei katei išgėrus pieno kyla virškinimo problemų, kreipkitės į veterinarą. Įprastai katei pakanka tinkamo pašaro ir vandens, tad pieno į racioną įtraukti nereikia.
Ar sterilizuotai katei reikia specialaus maisto?
Sterilizuotai katei nebūtinai reikia atskiros rūšies pašaro, tačiau po sterilizacijos jos energijos poreikis dažnai sumažėja, o svoris gali augti lengviau. Todėl svarbu stebėti kūno svorį ir parinkti pašaro kiekį pagal katės poreikius, o ne vien pagal pakuotėje nurodytą bendrą rekomendaciją. Jei svoris keičiasi arba kyla sveikatos problemų, dėl porcijų ir pašaro tipo pasitarkite su veterinaru.