Erkės
Lietuvoje dažniausia augintinius puolanti rūšis yra miškinė erkė, Ixodes ricinus, tačiau šunims pavojų kelia ir Babesia canis pernešanti Dermacentor reticulatus. Erkės gali platinti skirtingus ligų sukėlėjus, todėl svarbu žinoti, kur jų ieškoti ir kaip saugiai pašalinti įsisiurbusią erkę. Apsaugos priemonės skiriasi veikliosiomis medžiagomis, veikimo trukme ir tinkamumu šunims ar katėms. Tinkamą produktą bei jo naudojimo planą pagal gyvūno rūšį, amžių ir sveikatos būklę parenka veterinaras.
Kada ir kur augintinis gali užsikrėsti
Lietuvoje erkės aktyvėja temperatūrai pakilus maždaug virš 5–7 °C. Daugiausia jų aptinkama nuo pavasario iki rudens, tačiau švelnią žiemą, kai ilgiau laikosi teigiama temperatūra, pavienės erkės gali būti aktyvios ir neįprastai vėlyvu metu. Kalendorinė žiema savaime nereiškia, kad rizika visiškai išnyko.
Miškinė erkė Ixodes ricinus dažniausiai tyko drėgnuose miškuose, krūmynuose, aukštesnėje žolėje ir pakraščių augalijoje. Erkės paprastai nepakyla nuo žemės į medžių lajas ir nešoka ant gyvūno: jos laukia ant žemų augalų, o augintiniui braukiant pro šalį prisitvirtina prie kailio ar odos. Jų galima parsinešti ir iš miesto parko, pakelės ar nešienauto sklypo, ne vien iš tankaus miško.
Riziką didina pasivaikščiojimai aukštoje žolėje, tankiame pomiškyje ar miško pakraštyje, taip pat laikas, praleistas vietovėje, kurioje gausu laukinių gyvūnų. Erkė gali kurį laiką ropoti kailyje, kol randa plonesnę odą, pavyzdžiui, aplink ausis, kaklą, pažastis ar tarp pirštų. Po pasivaikščiojimo žolėtoje ar miškingoje vietoje apžiūrėkite visą gyvūną, ypač šias vietas; ilgas ar tankus kailis gali apsunkinti paiešką. Šunų erkių prevencija aktuali ne tik išvykose: trumpas pasivaikščiojimas žaliame kieme ar parke taip pat gali baigtis erkės prisitvirtinimu.
Erkių platinamos ligos
Erkės gali pernešti bakterijas ar pirmuonis, tačiau įkandimas savaime dar nereiškia, kad augintinis susirgs. Lietuvoje svarbu žinoti apie Laimo boreliozę, babeziozę ir anaplazmozę: jų sukėlėjai, perdavimo ypatumai ir poveikis organizmui skiriasi.
Laimo boreliozę sukelia Borrelia genties bakterijos, kurias dažniausiai perneša Ixodes ricinus. Užsikrėtimo tikimybė priklauso nuo erkės ir sukėlėjo sąlyčio bei erkės įsisiurbimo trukmės, todėl pastebėtą erkę verta pašalinti kuo greičiau. Šunims galimi požymiai yra karščiavimas, vangumas, apetito sumažėjimas ir šlubavimas, kuris gali tai atsirasti, tai praeiti arba keisti koją. Dalis užsikrėtusių šunų aiškių požymių nerodo; retais atvejais pažeidžiami inkstai.
Babeziozę, dar vadinamą šunų piroplazmoze, sukelia raudonuosiuose kraujo kūneliuose besidauginantys Babesia canis pirmuonys. Šį sukėlėją gali pernešti Dermacentor reticulatus erkės. Ligai būdingas karščiavimas, silpnumas, blyškios ar gelsvos gleivinės ir tamsus šlapimas; eritrocitų irimas gali sukelti mažakraujystę. Babeziozė ypač skiriasi nuo kitų dviejų ligų tuo, kad tiesiogiai pažeidžia kraujo ląsteles.
Anaplazmozę sukelia Anaplasma genties bakterijos; šunims svarbi Anaplasma phagocytophilum, kurią perneša Ixodes erkės. Galimi karščiavimas, vangumas, sumažėjęs apetitas, sąnarių skausmas ar šlubavimas. Kai kuriems gyvūnams pakinta trombocitų skaičius, todėl gali pasireikšti kraujosruvos ar kraujavimas, bet tai nėra privalomas požymis. Anaplazmozės ir boreliozės požymiai gali persidengti, o babeziozei labiau būdingi mažakraujystės ir tamsaus šlapimo požymiai. Diagnozei veterinaras vertina gyvūno būklę ir, prireikus, skiria kraujo tyrimus; vien pagal erkės išvaizdą ligos nustatyti negalima.
Kaip pašalinti erkę
Įsisiurbusią erkę ištraukite kuo greičiau, naudodami smailų pincetą arba erkės traukiklį. Paruoškite ir gyvūnams tinkamą odos antiseptiką, kad galėtumėte sutvarkyti įkandimo vietą.
- Ramiai prilaikykite augintinį ir praskirkite kailį, kad matytumėte erkės prisitvirtinimo vietą. Jei kailis ilgas, paprašykite kito žmogaus švelniai laikyti gyvūną, kad traukimo metu erkė nebūtų sutraiškyta.
- Pincetu suimkite erkę kuo arčiau odos, už galvutės srities, bet nespauskite jos pilvelio. Naudodami erkės traukiklį, pakiškite įrankį pagal gamintojo nurodymus prie pat odos.
- Traukite lėtai ir tolygiai, statmenai odai, nenutraukdami judesio. Nesukite pincetu suimtos erkės ir netempkite staigiai, nes kūnas gali plyšti, o odoje likti jos burnos dalys.
- Ištrauktą erkę įdėkite į uždaromą indelį arba saugiai suvyniokite, o įkandimo vietą nuvalykite augintiniams tinkamu antiseptiku. Po procedūros nusiplaukite rankas ir nuvalykite naudotą įrankį.
- Užsirašykite įkandimo datą ir vietą, o artimiausiomis dienomis stebėkite odą bei bendrą augintinio savijautą. Jei burnos dalys liko odoje, nebandykite jų iškrapštyti giliai; stebėkite vietą ir dėl jos būklės pasitarkite su veterinaru.
Ant erkės nepilkite aliejaus ar alkoholio ir nenaudokite karščio: tokie būdai nepadeda saugiai jos pašalinti. Jei neturite įrankio, negalite erkės suimti prie pat odos arba gyvūnas nesileidžia, paprašykite veterinaro ją ištraukti.
Prevencijos formos bendrais bruožais
Erkių prevencijai naudojamos ant odos lašinamos priemonės, antkakliai ir geriamosios tabletės. Jų poveikio trukmė bei apsaugos spektras priklauso nuo veikliosios medžiagos ir konkretaus preparato, todėl lentelėje pateikti laikotarpiai yra dažni, o ne visiems produktams vienodi.
| Priemonė | Naudojimas ir dažna trukmė | Spektras ir patogumas |
|---|---|---|
| Lašinamoji priemonė | Lašinama ant odos, dažniausiai sprando srityje; daug produktų naudojama kas 4 savaites. | Priklausomai nuo veikliosios medžiagos, gali veikti erkes ir blusas. Nereikia girdyti, tačiau būtina tiksliai dozuoti pagal gyvūno svorį ir laikytis etiketėje nurodyto maudymo intervalo. |
| Antkaklis | Užsegamas ant kaklo; veikimo trukmė priklauso nuo produkto ir dažnai siekia maždaug 5–8 mėnesius. | Kai kurie antkakliai veikia erkes ir blusas. Ilgai naudojamas be kartotinio dozavimo, bet turi būti tinkamai prigludęs, o jo medžiaga ir paskirtis turi tikti konkrečiai gyvūno rūšiai. |
| Geriamoji tabletė | Suduodama per burną; priklausomai nuo veikliosios medžiagos apsauga gali trukti apie 1–3 mėnesius. | Veikia pagal preparato nurodytą parazitų spektrą; kailiui netaikoma ir priemonės nenusiplauna. Gyvūnui turi tikti veiklioji medžiaga, dozė bei vartojimo intervalas. |
Pasirinkimą lemia gyvūno rūšis, amžius, svoris, sveikatos būklė, gyvenimo būdas ir ankstesnės reakcijos į preparatus. Šunims skirtų kai kurių priemonių veikliosios medžiagos katėms yra toksiškos: katei niekada neduokite šuniui skirto gaminio, net jei koreguotumėte jo kiekį.
Veterinaras parenka konkrečiam augintiniui tinkamą produktą ir naudojimo planą, o intervalus reikia tikrinti preparato informaciniame lapelyje. Taip išvengiama netinkamos dozės ir pasirinktos priemonės pakeitimo kitu, gyvūnui netinkamu produktu.
Blusos
Dažniausiai kates ir šunis užkrečia katės blusa – Ctenocephalides felis, nors jos pavadinimas gali klaidinti. Suaugusios blusos laikosi ant gyvūno, o didžioji dalis vystymosi vyksta namų aplinkoje: guolyje, kilime ar grindų plyšiuose. Dėl to vien gyvūno kailio apdorojimo dažnai nepakanka, ypač jei blusos jau spėjo padėti kiaušinėlių. Blusų kontrolė apima ir jų vystymosi stadijų supratimą, ir požymių atpažinimą, ir nuoseklų aplinkos tvarkymą.
Gyvenimo ciklas
Blusos vystosi keturiomis stadijomis: kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugusio vabzdžio. Suaugusios blusos gyvena ant gyvūno, o kiaušinėliai nuo kailio nubyrėja į aplinką. Todėl jų galima rasti ne tik guolyje, bet ir kilimuose, minkštuose balduose bei grindų plyšiuose. Esant palankiai šilumai ir drėgmei visas ciklas gali trukti kelias savaites; vėsesnėje ar sausesnėje aplinkoje vystymasis užsitęsia.
| Stadija | Kur randama | Apytikslė trukmė | Kas vyksta |
|---|---|---|---|
| Kiaušinėlis | Ant gyvūno trumpai, vėliau aplinkoje | Dažniausiai 2–10 dienų | Nuo blusos padėti kiaušinėliai nėra tvirtai prikibę prie kailio ir nubyrėja gyvūnui judant. |
| Lerva | Guolyje, kilimų plaušeliuose, plyšiuose | Apie 5–11 dienų, kartais ilgiau | Lerva vengia šviesos, slepiasi audinių ar grindų tarpuose ir minta aplinkoje esančiomis organinėmis dalelėmis. |
| Lėliukė | Aplinkoje, apsaugotame kokone | Nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių | Kokonas sumažina poveikį aplinkos trikdžiams; suaugusi blusa gali išsiristi, kai netoliese jaučiama gyvūno šiluma ar judėjimas. |
| Suaugusi blusa | Ant katės arba šuns | Gali išgyventi kelias savaites ar ilgiau | Radusi šeimininką ji maitinasi krauju, o patelė netrukus gali pradėti dėti kiaušinėlius, kurie patenka į aplinką. |
Trukmės nėra vienodos kiekvienuose namuose: jas keičia temperatūra, drėgmė ir tai, ar blusos randa šeimininką. Šiltoje patalpoje ciklas dažnai spartesnis, o lėliukė gali išlikti neaktyvi kelis mėnesius. Dėl šios stadijos blusų gali pasirodyti ir po to, kai patalpa jau išsiurbta.
Katės blusa Ctenocephalides felis užkrečia ir kates, ir šunis, todėl rūšies pavadinimas nereiškia, kad šunims ji nepavojinga. Blusos taip pat gali perduoti kaspinuotį Dipylidium caninum: gyvūnas užsikrečia prarijęs blusą, pavyzdžiui, besilaižydamas kailį. Tai nėra užsikrėtimas vien nuo blusos įkandimo.
Požymiai
Dažniausias požymis – dažnas, intensyvus kasymasis, kandžiojimas ar laižymas, ypač ties uodegos pagrindu, nugara, pilvu ir šlaunų vidine puse. Kai kurioms katėms matomų blusų beveik nebūna, nes jos kruopščiai išsilaižo kailį; šunims gali išryškėti paraudusios, sudirgusios vietos. Nuolatinis kasymas kartais lemia kailio išretėjimą, smulkius šašelius ar įdrėskimus.
Blusų išmatos atrodo kaip maži juodi arba tamsiai rudi grūdeliai, įstrigę kailyje ar nukritę ant guolio. Jų nepainiokite su įprastais nešvarumais: kelis grūdelius padėkite ant sudrėkinto balto popieriaus ar vatos. Jei aplink juos atsiranda rausvas ar rūdžių spalvos pėdsakas, greičiausiai tai suvirškinto kraujo likučiai, būdingi blusų išmatoms. Šukos tankiais dantukais padeda surinkti kailio daleles ant šviesaus paviršiaus.
Blusų alerginis dermatitas pasireiškia ne vien paprastu niežuliu. Alergiškam gyvūnui net keli įkandimai gali sukelti ryškų paraudimą, smulkius šašelius, plikstančius plotus ir nuolatinį laižymą; katėms dažnai pažeidžiama nugaros dalis ties uodegos pradžia. Oda gali sudrėkti ar būti nusėta nukasytomis žaizdelėmis, tačiau tai nėra vien blusų požymis. Jei matomi tokie pakitimai, verta aptarti juos su veterinarijos gydytoju, kad būtų įvertinta odos būklė ir parinktas tinkamas gydymas.
Aplinkos valymas
Kai blusų jau yra namuose, tvarkykite vietas, kur gyvūnas miega ir ilsisi, o ne vien matomus plotus. Kiaušinėliai, lervos ir lėliukės gali slėptis audiniuose bei grindų tarpuose, todėl valymą derinkite su visų namuose esančių gyvūnų gydymu.
- Kasdien siurbkite guolių vietas, kilimus, minkštus baldus ir grindis bent pirmąsias 1–2 savaites; siurblio maišelį arba talpos turinį ištuštinkite lauke iškart po darbo.
- Nuimamus guolių užvalkalus, antklodes ir gyvūno naudotus audinius skalbkite 60 °C temperatūroje, jei tai leidžia priežiūros etiketė, o po skalbimo gerai išdžiovinkite.
- Ypač kruopščiai išsiurbkite kilimų kraštus, vietas po baldais, grindjuosčių tarpus ir plyšius, kuriuose kaupiasi dulkės bei lervoms tinkamos organinės dalelės.
- Siurbkite ir minkštus baldus, ant kurių gyvūnas guli; išimkite pagalvėles, apdorokite siūles ir sunkiai pasiekiamus kraštus, tada ištuštinkite siurblio talpą.
- Vienu metu gydykite visas namuose gyvenančias kates ir šunis, net jei jie nesikaso; priemonę ir jos naudojimo dažnį parinkite kartu su veterinarijos gydytoju.
- Valymą kartokite reguliariai kelias savaites, nes iš kokono vėliau gali išsiristi suaugusių blusų; išsiurbimas sumažina jų kiekį, bet pats savaime nepakeičia gyvūnų gydymo.
Karštas skalbimas ir kruopštus siurbimas pašalina dalį aplinkoje esančių stadijų, tačiau lėliukės kokonas jas apsaugo geriau nei atvirus kiaušinėlius ar lervas. Dėl to vienkartinis tvarkymas dažnai nepašalina visų blusų, o visų gyvūnų gydymas tuo pačiu metu padeda nutraukti jų dauginimosi ciklą.
Kirminai
Žarnyno kirmėlės skiriasi savo sandara, vystymosi ciklu ir tuo, kaip patenka į katės ar šuns organizmą. Užsikrėtimas ne visada pakeičia augintinio savijautą, o išmatose kirmėlių gali ir nesimatyti. Kai kurios rūšys svarbios ne tik gyvūnų, bet ir žmonių sveikatai, ypač jei aplinkoje yra užteršto dirvožemio ar išmatų. Kirmėlių riziką padeda įvertinti žinios apie jų grupes, galimus požymius ir gyvūno gyvenimo būdą. Dehelmintizacijos planą veterinaras parenka individualiai, atsižvelgdamas į gyvūno amžių ir užsikrėtimo tikimybę.
Kokie kirminai būna
Katėms ir šunims dažniausiai svarbios keturios žarnyno kirmėlių grupės: apvaliosios kirmėlės, kabliagalviai, plaktašiai ir kaspinuočiai. Jos skiriasi kūno sandara, buvimo vieta žarnyne ir užsikrėtimo keliu, todėl priemonė, veikianti vieną grupę, nebūtinai tinka kitai. Kirmėlės gali parazituoti plonojoje arba storojoje žarnoje, o jų kiaušinėliai ar nareliai kartais patenka į išmatas. Rūšį tiksliau nustatyti padeda veterinarinis išmatų tyrimas.
Apvaliosios kirmėlės, arba nematodai, yra pailgos, cilindriškos formos. Šunims reikšminga Toxocara canis, o katėms – Toxocara cati; taip pat pasitaiko kitų apvaliųjų kirmėlių, pavyzdžiui, Toxascaris leonina. Šios rūšys gyvena daugiausia plonojoje žarnoje. Jauni gyvūnai gali užsikrėsti dar anksti, o kiaušinėliai aplinkoje išlieka atsparūs ir gali patekti į organizmą prarijus užteršto dirvožemio ar medžiagos. Apvaliosios kirmėlės ypač svarbios dėl galimos zoonozės rizikos.
Kabliagalviai, pavyzdžiui, šunų Ancylostoma caninum ir Uncinaria stenocephala, prisitvirtina prie žarnyno gleivinės ir minta krauju arba audinių skysčiais. Jų vystymosi ciklas gali apimti užsikrėtimą prarijus lervų, o kai kurių rūšių lervos gali prasiskverbti pro odą. Plaktašiai, tokie kaip Trichuris vulpis, parazituoja šunų storojoje žarnoje; katėms jie būdingi gerokai rečiau. Šių kirmėlių kiaušinėliai aplinkoje gali išlikti ilgai, todėl vienkartinis aplinkos užteršimas gali lemti užsikrėtimą vėliau.
Kaspinuočiai yra plokšti, nareliais suskirstyti parazitai, dažnai turintys tarpinį šeimininką. Katėms ir šunims gali pasitaikyti Dipylidium caninum ar Taenia genties kaspinuočių; užsikrėtimo kelias priklauso nuo rūšies ir gali būti susijęs su prarytu tarpiniu šeimininku. Kaspinuočio nareliai kartais pastebimi prie išangės ar išmatose, tačiau jų nebuvimas neatmeta infekcijos. Parazitų kontrolė augintiniams veiksmingiausia tada, kai nustatoma tikėtina kirmėlių grupė, o ne sprendžiama vien pagal išmatų išvaizdą.
Požymiai
Kirmėlių infekcija gali nesukelti jokių pastebimų požymių, ypač kai parazitų nedaug arba gyvūnas yra suaugęs ir geros bendros būklės. Net ir reguliariai tuštinantis gali būti užsikrėtimo rizika, o išmatose kirmėlės matomos ne visada: dažniausiai pastebimi tik kai kurių kaspinuočių nareliai ar gausesnė suaugusių apvaliųjų kirmėlių sankaupa. Todėl vien išvaizda negali patikimai patvirtinti ar paneigti infekcijos.
Virškinimo sutrikimai gali apimti pasikartojantį viduriavimą, minkštas išmatas, vėmimą, pilvo pūtimą ar diskomfortą. Kai kurių kirmėlių infekcija gali būti susijusi su gleivėmis ar krauju išmatose, tačiau tokie požymiai būdingi ir kitoms ligoms. Šuniukams ir kačiukams didelė apvaliųjų kirmėlių apkrova kartais lemia išsipūtusį pilvą, prastesnį augimą ar vangumą. Požymių pobūdis priklauso nuo parazito rūšies, užsikrėtimo intensyvumo ir gyvūno amžiaus.
Svoris gali mažėti nepaisant įprasto ar net padidėjusio apetito, nes parazitai trikdo maisto medžiagų pasisavinimą arba naudoja dalį jų savo gyvybinei veiklai. Kita vertus, svorio pokytį gali lemti daugybė kitų priežasčių, todėl jis pats savaime neįrodo kirmėlių. Jauno gyvūno augimo sulėtėjimas yra reikšmingesnis, kai kartu kartojasi virškinimo sutrikimai ar blogėja bendra savijauta.
Kailis gali atrodyti papurtęs, praradęs blizgesį ar šiurkštesnis, tačiau šis požymis nėra specifinis kirmėlėms. Ilgalaikės infekcijos metu gali sumažėti energingumas, o kabliagalvių sukeltas kraujo netekimas kai kuriais atvejais siejamas su silpnumu ir blyškiomis gleivinėmis. Lengvos infekcijos dažnai lieka nepastebėtos, todėl kirmėlių nebuvimo negalima spręsti vien pagal tai, kad augintinis ėda, žaidžia ir turi normalų kailį. Veterinarinis išmatų tyrimas gali padėti aptikti kiaušinėlius ar kitus parazito požymius, nors vienas neigiamas tyrimas ne visuomet atmeta infekciją.
Pavojus žmonėms
Kai kurios šunų ir kačių kirmėlės yra zoonozinės, tai yra gali kelti riziką žmonėms. Ypač svarbios Toxocara canis ir Toxocara cati: žmogus gali netyčia praryti aplinkoje subrendusių kiaušinėlių, pavyzdžiui, nuo užteršto dirvožemio, smėlio ar nešvarių rankų. Žmogaus organizme lervos gali migruoti audiniuose, nors paprastai nesivysto į suaugusias žarnyno kirmėles. Daugeliu atvejų užsikrėtimas nesukelia aiškių simptomų, tačiau retais atvejais gali būti pažeidžiami vidaus organai arba akis.
Kiaušinėliai su gyvūno išmatomis paprastai pasišalina dar nesubrendę; aplinkoje jiems reikia laiko, kad taptų užkrečiami. Dėl to tiesioginis prisilietimas prie gyvūno kailio nėra pagrindinis toksokarozės užsikrėtimo kelias. Didesnę reikšmę turi ilgiau dirvožemyje ar smėlyje išlikusi tarša ir rankų patekimas prie burnos. Vis dėlto kailis ar letenos gali būti nešvarūs, todėl po kontakto su augintiniu, jo kraiku ar išmatomis rankas verta nuplauti muilu ir vandeniu.
Vaikai gali būti jautresni dėl žaidimų ant žemės, smėlio dėžėse ir įpročio kišti rankas ar žaislus į burną. Smėlio dėžę naudinga uždengti, kai ja nesinaudojama, o žaidimų aikštelėse neleisti augintiniams tuštintis. Išmatas iš kiemo ar pasivaikščiojimo vietos surinkite nedelsdami ir išmeskite užrištame maišelyje; tai mažina kiaušinėlių patekimą į aplinką. Vaikams po žaidimų lauke ir prieš valgį reikia kruopščiai nusiplauti rankas.
Rizika priklauso nuo parazito rūšies ir užteršimo aplinkybių, todėl ne kiekvienas kontaktas su augintiniu reiškia užsikrėtimą. Kitos kirmėlės taip pat gali būti svarbios žmonėms, tačiau jų plitimo kelias skiriasi; pavyzdžiui, kai kurių kaspinuočių infekcijai būtinas tarpinis šeimininkas. Kasdienė higiena, saugiai sutvarkytos išmatos ir veterinaro parinkta gyvūno kirmėlių kontrolė mažina aplinkos užteršimo tikimybę. Tai ypač aktualu namuose, kuriuose yra mažų vaikų ar augintinis dažnai lankosi bendrose lauko erdvėse.
Dehelmintizacija
Dehelmintizacija – tai gydymas nuo kirmėlių arba jų kontrolė, parinkta pagal tikėtiną parazitą ir konkretaus gyvūno riziką. Vienodas grafikas netinka visoms katėms ir šunims: svarbu amžius, sveikatos būklė, gyvenimas namuose ar lauke, medžioklė, žalia mėsa, kontaktas su kitais gyvūnais ir šeimos aplinkybės. Šuniukai ir kačiukai gali užsikrėsti anksti, todėl jų priežiūros planą reikia aptarti su veterinaru, o ne spręsti pagal suaugusiam gyvūnui taikomą tvarką.
Europos parazitų kontrolės mokslinė taryba ESCCAP rengia Europos gaires, padedančias veterinarijos specialistams vertinti parazitų riziką. Gairės numato rizika pagrįstą požiūrį: vieniems gyvūnams gali reikėti dažnesnio tikrinimo ar gydymo, kitiems pakanka retesnės kontrolės. Veterinaras atsižvelgia į vietovę, gyvūno kasdienius įpročius ir tai, ar namuose yra mažų vaikų arba kitų pažeidžiamų asmenų. Todėl kirminų profilaktika šunims ir katėms turi būti individualizuota, o ne parenkama vien pagal kalendorių.
Sprendimui gali padėti išmatų tyrimas. Klinikoje gali būti ieškoma kirmėlių kiaušinėlių mikroskopu, pavyzdžiui, taikant flotacijos metodą; kai kuriais atvejais naudojami ir konkrečiam parazitui skirti tyrimai. Rezultatą svarbu vertinti kartu su gyvūno istorija, nes ne kiekviena kirmėlė kiaušinėlius išskiria nuolat, o vienas mėginys gali neparodyti infekcijos. Veterinaras gali paprašyti kelių skirtingomis dienomis surinktų išmatų mėginių arba parinkti kitą tyrimo būdą, jei įtarimas išlieka.
Vaistas parenkamas pagal gyvūno rūšį, svorį, amžių ir numanomą kirmėlių grupę. Preparatai gali veikti skirtingus parazitus, todėl svarbu patikrinti, ar jų veikliosios medžiagos tinka konkrečiam atvejui, ir tiksliai laikytis pakuotės nurodymų bei veterinaro paskyrimo. Neduokite katei šuniui skirto preparato ir nekeiskite dozės savo nuožiūra: rūšiai netinkama priemonė arba netikslus kiekis gali būti neveiksmingas ar pakenkti. Kai kurioms infekcijoms gydymą reikia kartoti, tačiau intervalą lemia parazito vystymasis ir pasirinkto preparato instrukcija.
Gydymas ne visada apsaugo nuo pakartotinio užsikrėtimo, todėl planas gali apimti išmatų tyrimų kartojimą ir aplinkos taršos mažinimą. Gyvūno išmatas surinkite, o pasikeitus gyvenimo būdui – pavyzdžiui, pradėjus medžioti ar dažnai lankytis lauke – iš naujo aptarkite riziką su veterinaru. Užsirašykite vaisto pavadinimą, paskyrimo datą ir kitą numatytą kontrolės laiką: šie duomenys padeda išvengti atsitiktinio pakartotinio dozavimo ir tiksliau įvertinti, ar priemonė veikė.
Bendra prevencija ir kada kreiptis į veterinarą
Parazitų prevencija veiksmingiausia, kai ji tampa reguliaria augintinio priežiūros dalimi, o ne vienkartine priemone. Kasdienė apžiūra padeda laiku pastebėti kailio, odos ar savijautos pokyčius, tačiau nepakeičia veterinaro parinkto apsaugos plano. Jo dažnumas priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, sveikatos ir to, ar jis gyvena tik namuose, ar dažnai būna lauke. Sezonui keičiantis gali keistis ir parazitų aktyvumas, o šildomuose namuose kai kurie jų išlieka aktualūs ištisus metus. Staigus negalavimas po erkės įkandimo reikalauja greito veterinaro įvertinimo.
Kasdienė apžiūra
Po pasivaikščiojimo skirkite kelias minutes kailio ir odos apžiūrai, ypač jei šuo vaikščiojo aukštoje žolėje ar krūmuose. Katę, kuri eina į lauką, taip pat apžiūrėkite grįžusią namo. Ryški šviesa ir pirštais praskiriamas kailis padeda pamatyti smulkius odos pakitimus. Kasdienė priežiūra nėra vien erkių paieška: svarbu pastebėti naujus įbrėžimus, paraudimą ar neįprastą jautrumą.
- Apžiūrėkite ausų kaušelius ir sritį už ausų, kur tankus kailis gali paslėpti odos sudirginimą ar prikibusį parazitą.
- Patikrinkite kaklą, pažastis, kirkšnis ir tarpupirščius; šiose vietose oda liečiasi ar kailis tankesnis, todėl pokyčius lengva praleisti.
- Perbraukite ranka per nugarą ir pilvą, o ilgaplaukį gyvūną šukuokite šukomis, pritaikytomis jo kailio ilgiui.
- Apžiūrėkite akis, nosį ir dantenas; atkreipkite dėmesį į išskyras, neįprastą kvapą, paraudimą ar pasikeitusią dantenų spalvą.
- Įvertinkite įprastą elgesį: ar augintinis noriai juda, ėda ir reaguoja į aplinką taip, kaip įprastai.
- Išmatas surinkite iškart, naudodami maišelį ar semtuvėlį, o po tvarkymo nusiplaukite rankas vandeniu su muilu.
- Reguliariai išplaukite maisto ir vandens dubenėlius bei valykite guolio užvalkalą pagal jo priežiūros etiketę.
Šukavimas padeda pastebėti kailio sąvėlas ir odos pakitimus, tačiau nepakeičia kruopštaus apžiūrėjimo rankomis. Jei kasdien randate pasikartojančių odos pažeidimų ar keičiasi augintinio elgesys, užsirašykite, kada tai pastebėjote; tokia informacija padės veterinarui įvertinti būklę.
Sezoninė prevencija
Parazitų aktyvumas kinta pagal temperatūrą, drėgmę ir gyvūno aplinką, todėl prevencijos poreikis ne visiems augintiniams vienodas. Erkės gali būti aktyvios švelniu oru ir neapsiriboja vien vasaros mėnesiais; blusos šildomose patalpose gali išlikti aktualios ir šaltuoju sezonu. Vien kalendoriaus data neparodo, kada apsauga konkrečiam gyvūnui reikalinga. Vertinant riziką svarbu, ar šuo kasdien vaikšto miške, parke ar aukštoje žolėje, ar katė išeina į lauką, taip pat ar namuose yra kitų gyvūnų. Gyvūnui, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia patalpose, poveikio tikimybė gali būti kitokia nei dažnai keliaujančiam ar lauke gyvenančiam augintiniui, tačiau gyvenimas namuose savaime neatmeta parazitų rizikos. Keičiantis maršrutams, keliaujant ar priėmus naują gyvūną, verta iš naujo aptarti apsaugos planą. Veterinaras parenka priemonę ir jos naudojimo tvarkaraštį pagal gyvūno rūšį, amžių, svorį, sveikatos būklę ir tikėtiną kontaktą su parazitais. Laikykitės konkretaus preparato etiketėje nurodytų intervalų; skirtingų produktų naudojimo trukmė vienoda nėra. Jei abejojate, kada tęsti apsaugą po pertraukos ar kaip ją derinti su kitais vaistais, pirmiausia klauskite veterinaro, o ne trumpinkite ar ilginkite intervalą savarankiškai. Rinkdamiesi erkių prevenciją šunims, nenaudokite automatiškai tos pačios priemonės katei: vienai rūšiai skirtas gaminys kitai gali būti nesaugus. Katėms skirti produktai taip pat parenkami pagal jų svorį ir amžių, o ne pagal šuns dozę. Laikykite pakuotę ir naudojimo informaciją, kad vizito metu veterinaras galėtų patikrinti veikliąją medžiagą bei vartojimo laiką. Toks individualus planas leidžia apsaugą derinti su tikru augintinio gyvenimo būdu ir metų laiku.
Kada skubiai pas veterinarą
Po erkės įkandimo atsiradęs karščiavimas, ryškus vangumas, blyškios dantenos ar tamsus arba rausvas šlapimas yra priežastis skubiai kreiptis į veterinarą. Toks požymių derinys gali būti susijęs su babezioze, tačiau vien pagal simptomus diagnozės nustatyti negalima. Nelaukite, kol savijauta pablogės dar labiau, ir telefonu pasakykite klinikai, kada pastebėjote erkę bei kada prasidėjo negalavimas. Skubiai susisiekite su veterinarijos klinika ir tada, kai augintinis kartotinai vemia arba jo būklė sparčiai blogėja. Stebėkite, ar jis reaguoja į balsą ir aplinką, ar gali normaliai atsistoti, ar kvėpavimas nepasikeitė. Jei požymiai ryškūs, vykite į kliniką nedelsdami; prieš išvykdami paskambinkite, kad veterinarijos komanda žinotų, kokios pagalbos gali prireikti. Veterinarui tiksliai nupasakokite požymių pradžią, jų kitimą ir galimą erkės įkandimo datą. Jei žinote, užrašykite, kokias apsaugos priemones augintinis gavo ir kada jos buvo naudotos. Tamsus ar rausvas šlapimas, dantenų blyškumas ir karščiavimas yra svarbios detalės, todėl jų neapibūdinkite vien kaip „blogos savijautos“. Nufotografuokite pastebėtą šlapimo spalvą tik tuo atveju, jei tai neužlaiko išvykimo į kliniką. Kol vykstate, laikykite gyvūną ramiai ir saugiai, venkite ilgo vaikščiojimo ar fizinio krūvio. Neduokite žmonėms skirtų vaistų ir nepradėkite gydymo likusiais preparatais: tinkamą pagalbą nustato veterinaras, įvertinęs gyvūną. Jei negalite iškart nuvykti, telefonu paprašykite klinikos nurodyti artimiausią galimą apžiūros laiką ir vykimo tvarką. Po erkės įkandimo atsiradus šiems požymiams, greitas profesionalus įvertinimas yra svarbesnis už bandymą stebėti būklę namuose.
Dažniausi klausimai apie parazitus
Parazitų kontrolė augintiniams priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, svorio ir sveikatos būklės. Erkės, blusos ir žarnyno parazitai skiriasi savo biologija, todėl vienodas sprendimas netinka kiekvienai katei ar šuniui. Veterinaras gali parinkti tinkamą priemonę ir jos naudojimo grafiką, atsižvelgdamas į augintinio gyvenimo būdą. Pastebėjus neįprastą odos pakitimą ar sužinojus apie netinkamai panaudotą preparatą, svarbu įvertinti konkrečią situaciją su specialistu.
Kaip suprasti, kad augintinį įkando erkė?
Įsisiurbusi erkė dažniausiai matoma kaip prie odos prisitvirtinęs mažas tamsus ar pilkšvas kūnelis; įkandimo vietoje gali likti nedidelis paraudimas arba gumbelis. Po pasivaikščiojimo perbraukite rankomis per kailį ir jį praskirkite geroje šviesoje, ypač ties ausimis, kaklu, pažastimis, kirkšnimis ir tarpupirščiais. Tankų kailį patogu patikrinti šukomis, tačiau erkė gali būti pasislėpusi po antkakliu ar ilgesniais plaukais. Vien paraudimas nepatvirtina, kad tai erkės įkandimas. Veterinaras, įvertinęs gyvūno rūšį, amžių, svorį ir sveikatą, parinks tinkamą apsaugos priemonę.
Ar blusos gali gyventi namuose be gyvūno?
Taip, blusų vystymosi stadijos gali išlikti namų aplinkoje ir tada, kai augintinis laikinai išneštas. Ypač atsparios būna lėliukės: apsauginiame kokone jos gali išbūti kelias savaites ar mėnesius, o suaugusios blusos pasirodyti vėl, kai aplinkoje juntama šiluma ar judėjimas. Dėl to vien augintinio nebuvimas problemos neišsprendžia. Reguliariai siurbkite kilimus, grindų plyšius ir vietas, kur gyvūnas ilsėjosi, o jo guolį skalbkite pagal audinio priežiūros nurodymus. Aplinkos tvarkymą gali tekti kartoti, nes lėliukės išsirita ne visos vienu metu.
Ar kačiukams ir šuniukams reikia dehelmintizacijos?
Dažnai taip: kačiukų ir šuniukų dehelmintizacija planuojama ankstyvame amžiuje, tačiau tikslų pradžios laiką ir kartojimo grafiką nustato veterinaras. Jis atsižvelgia į jauniklio amžių, svorį, sveikatos būklę ir galimą užsikrėtimo riziką. Suaugusiam gyvūnui skirtas preparatas ar dozė nebūtinai tinka jaunikliui, todėl vaisto pasirinkti savarankiškai nereikėtų. Laikykitės veterinaro nurodyto grafiko ir pasakykite, jei jauniklis jau gavo kokį nors preparatą. Taip išvengiama netinkamo produkto ar per anksti pakartotos dozės.
Ar galima šuniui skirtą priemonę duoti katei?
Ne, katei negalima duoti šunims skirtos priemonės nuo parazitų: kai kurios jų, įskaitant preparatus su permetrinu, katėms yra toksiškos. Tai, kad produkto sudėtyje yra katėms tinkamos veikliosios medžiagos, dar nereiškia, kad saugi ir šunims skirta jo koncentracija ar forma. Rinkdamiesi preparatą patikrinkite, kokiai gyvūno rūšiai jis skirtas, tačiau saugų variantą turi parinkti veterinaras, įvertinęs katės amžių, svorį ir sveikatą. Jei katei per klaidą panaudota šuns priemonė, nedelsdami susisiekite su veterinaru ir nurodykite produkto pavadinimą bei panaudotą kiekį.