Šuns mitybos pagrindai
Šuns racione svarbu ne vien ingredientų kilmė, bet ir tai, ar maistas aprūpina organizmą reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Šunys gali virškinti įvairius produktus, tačiau jų poreikiai skiriasi nuo kačių, kurios yra grynosios mėsėdės. Baltymai, riebalai, angliavandeniai ir skaidulos atlieka skirtingas funkcijas, o jų kiekiai turi atitikti šuns energijos poreikį. Kasdienis šviežias vanduo taip pat yra būtina visavertės mitybos dalis.
Šuo nėra grynas mėsėdis
Šunys priklauso plėšriųjų būriui, tačiau jų mitybos galimybės platesnės nei kačių. Katė laikoma grynąja mėsėde: jai būtinos iš gyvūninio maisto gaunamos medžiagos, tokios kaip taurinas ir arachidono rūgštis. Šunys gali gauti energijos ir maistinių medžiagų ne tik iš mėsos, bet ir iš tinkamai apdorotų augalinių ingredientų. Tai nereiškia, kad bet koks augalinis produktas ar vien mėsa automatiškai sudaro visavertį racioną.
Vilkas, artimiausias šuns laukinis giminaitis, daugiausia minta grobiu, tačiau jo racione gali pasitaikyti ir augalinės kilmės medžiagų, pavyzdžiui, su grobio virškinamojo trakto turiniu. Naminių šunų mityba per prijaukinimo laikotarpį prisitaikė prie įvairesnių maisto šaltinių. Axelsson ir bendraautorių 2013 m. žurnale „Nature“ paskelbtas tyrimas parodė, kad šunys turi daugiau AMY2B geno kopijų nei vilkai; šis genas susijęs su krakmolą skaidančio fermento amilazės gamyba. Tai padeda paaiškinti šunų gebėjimą panaudoti krakmolą, bet neįrodo, kad kiekvienas šuo vienodai gerai toleruoja bet kokį pašarą.
Šuniui reikia subalansuoto baltymų, riebalų, vitaminų, mineralinių medžiagų ir kitų būtinų maistinių medžiagų kiekio. Visavertis ėdalas turi būti sudarytas taip, kad ilgainiui netrūktų, pavyzdžiui, kalcio ar cinko ir nebūtų jų pertekliaus. Todėl šuns negalima laikyti nei katės mitybos poreikius turinčiu gyvūnu, nei vien mėsa mintančiu vilku: jo racionas turi atitikti būtent šunims nustatytus mitybos poreikius.
Baltymai, riebalai ir angliavandeniai
Baltymai aprūpina organizmą aminorūgštimis, reikalingomis raumenims, odai, kailiui ir fermentams. Jų poreikį lemia ne vien šuns svoris: svarbūs augimo ar suaugusio šuns gyvenimo etapas, energijos sąnaudos ir pašaro virškinamumas. FEDIAF Europos naminių gyvūnų ėdalo pramonės federacijos gairėse pateikiami šunų visaverčio ėdalo maistinių medžiagų kiekiai pagal gyvenimo etapą ir energijos suvartojimą. Tai naudinga formulavimo gairė, o ne vienas visiems šunims tinkantis baltymų skaičius.
Riebalai yra koncentruotas energijos šaltinis, teikia nepakeičiamųjų riebalų rūgščių ir padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus. Per mažai riebalų turintis racionas gali neaprūpinti šuns reikalingomis riebalų rūgštimis, o didesnis energijos kiekis mažesnėje porcijoje gali apsunkinti tinkamo pašaro kiekio parinkimą. FEDIAF gairėse baltymų ir riebalų rekomendacijos pateikiamos atsižvelgiant į energijos poreikius, todėl vertinant ėdalą svarbu žiūrėti ne tik į procentus ant pakuotės, bet ir į tai, ar jis pažymėtas kaip visavertis ir kuriam gyvenimo etapui skirtas.
Angliavandeniai nėra priskiriami nepakeičiamoms maistinėms medžiagoms, tačiau tinkamai paruoštas krakmolas gali būti virškinamas ir panaudojamas energijai. Axelsson ir bendraautorių 2013 m. tyrimas parodė, kad šunys turi daugiau su krakmolo virškinimu siejamo AMY2B geno kopijų nei vilkai. Šis genetinis skirtumas padeda paaiškinti prijaukinimo metu vykusią adaptaciją prie krakmolo turinčio maisto, bet savaime nenusako, kokio konkretaus pašaro reikia kiekvienam šuniui.
Skaidulos gali padėti palaikyti normalią žarnyno veiklą ir formuoti išmatas; jų poveikis priklauso nuo rūšies ir kiekio. Tirpios skaidulos fermentuojamos žarnyne, o netirpiosios didina išmatų tūrį. Per didelis skaidulų kiekis gali sumažinti kai kurių maistinių medžiagų pasisavinimą, todėl jos turi būti įtrauktos į subalansuotą formulę, o ne vertinamos atskirai nuo viso raciono. Praktikoje svarbiausia rinktis šuniui skirtą visavertį pašarą, kurio sudėtis atitinka FEDIAF gairėse nurodytus gyvenimo etapo poreikius.
Vanduo
Vanduo būtinas kūno temperatūrai reguliuoti, virškinimui ir medžiagų apykaitai, taip pat padeda pašalinti apykaitos produktus. Šuns vandens poreikis nėra vienodas kiekvieną dieną: jį veikia aktyvumas, aplinkos temperatūra ir tai, kiek drėgmės šuo gauna su ėdalu. Sausas pašaras turi gerokai mažiau vandens nei drėgnas, todėl iš dubenėlio geriantis šuo gali suvartoti skirtingą vandens kiekį priklausomai nuo raciono.
Šuniui visada turi būti prieinamas šviežias, švarus vanduo. Vandenį keiskite kasdien, o dubenėlį reguliariai išplaukite, kad jame nesikauptų maisto likučiai. Kelionėje ar po pasivaikščiojimo pasirūpinkite, kad šuo taip pat galėtų atsigerti; ypač svarbu nepamiršti vandens šiltą dieną ir po fizinio krūvio.
FEDIAF gairės yra Europos naminių gyvūnų ėdalo pramonės federacijos mitybos rekomendacijos visaverčiam ir papildomam ėdalui; jos pateikia standartus, kuriais remiamasi formuluojant pašarus. Tai nėra valstybinis įstatymas, tačiau gairės padeda vertinti, ar maistas skirtas subalansuotai šunų mitybai. Rinkdamiesi ėdalą teikite pirmenybę visavertei formulei, atitinkančiai šuns gyvenimo etapą, o šviežią vandenį laikykite nuolat pasiekiamą.
Maisto tipai
Šunų maistas skiriasi ne tik forma, bet ir drėgmės kiekiu, laikymo sąlygomis bei tuo, kiek pasiruošimo reikia prieš patiekiant. Sausas ėdalas patogus kasdieniam naudojimui, o konservai suteikia daugiau drėgmės ir dažnai būna minkštesnės tekstūros. Žalias ar namuose gamintas racionas leidžia kontroliuoti pasirinktus produktus, tačiau be tinkamo suformulavimo gali neužtikrinti visų maistinių medžiagų. Renkantis svarbu vertinti, ar maistas visavertis, kokia jo sudėtis ir ar šėrimo būdas tinka konkrečiam šuniui.
Sausas maistas
Sausas šunų maistas paprastai turi apie 10 % drėgmės, todėl yra koncentruotas ir užima mažiau vietos nei drėgnas ėdalas. Granules lengva pasverti virtuvinėmis svarstyklėmis, laikyti dienos porcijas ir naudoti interaktyviuose žaisluose. Dėl mažesnio vandens kiekio tokį maistą patogu vežtis į kelionę, o neatidaryta pakuotė dažniausiai ilgiau išlieka tinkama vartoti nei atidaryti konservai.
Atidarytą maišą laikykite sandariai uždarytą, sausoje, vėsioje vietoje, atokiau nuo tiesioginės saulės ir drėgmės. Geriausia granules palikti originalioje pakuotėje ir ją įdėti į sandarų indą: taip išsaugoma partijos informacija, o riebalai mažiau kontaktuoja su oru. Laikykitės ant pakuotės nurodyto tinkamumo termino ir laikymo rekomendacijų; pasenusios ar sudrėkusios granulės gali prarasti kvapą bei skonį.
Sausas ėdalas dažnai patogus porcijuoti ir gali būti ekonomiškesnis, tačiau jo energinė vertė mažame tūryje gana didelė, todėl netiksliai berti „iš akies“ nėra patikima. Mažesnis drėgmės kiekis reiškia, kad šuniui nuolat turi būti pasiekiamas švarus vanduo. Granulių kramtymas savaime nepakeičia dantų priežiūros, o konkretaus maisto tinkamumą lemia visavertiškumas ir sudėtis, ne vien sausa forma.
Konservai ir drėgnas maistas
Konservuose ir kituose drėgnuose pašaruose dažniausiai būna apie 75–80 % vandens. Minkšta tekstūra ir ryškesnis kvapas gali būti patrauklūs išrankiems šunims, o didesnis drėgmės kiekis prisideda prie vandens gavimo su maistu. Vis dėlto drėgnas produktas paprastai turi mažiau kalorijų tame pačiame svoryje nei sausos granulės, todėl porcijos gramais gali atrodyti gerokai didesnės. Palyginimas padeda įvertinti ne vien formą, bet ir kasdienį patogumą.
| Tipas | Drėgmė | Patogumas | Laikymas | Rizikos | Kam gali tikti |
|---|---|---|---|---|---|
| Sausas | Apie 10 % | Lengva sverti ir transportuoti | Atidarytą pakuotę laikyti sandariai, sausai ir pagal etiketę | Mažai vandens; netiksliai matuojant galima duoti per daug | Kasdieniam šėrimui, kai patogu naudoti granules |
| Konservai ir drėgnas | Apie 75–80 % | Paruoštas patiekti, porcijos dažnai didesnės pagal svorį | Neatidarytą laikyti pagal etiketę; atidarytą uždengti ir šaldyti | Atidarytas greičiau genda; išėmus iš šaldytuvo ilgai nepalikti kambario temperatūroje | Šunims, kuriems patrauklesnė minkšta tekstūra |
| Žalias racionas | Kinta pagal produktus | Reikia suplanuoti sudėtį ir saugų paruošimą | Laikyti šaldytuve ar šaldiklyje, atitirpinti šaldytuve | Galimi ligų sukėlėjai ir maistinių medžiagų disbalansas | Tik su individualiai tinkamai suformuotu racionu |
| Namuose gamintas | Kinta pagal receptą | Reikia gaminti ir tiksliai laikytis recepto | Greitai atvėsinti, laikyti šaldytuve arba užšaldyti | Netikslus receptas gali neužtikrinti visavertiškumo | Šunims, kurių racionas profesionaliai suformuluotas |
Atidarytą skardinę ar pakuotę perkelkite į šaldytuvą uždengtą; dažnai rekomenduojama sunaudoti per 2–3 dienas, tačiau pirmenybę teikite gamintojo nurodymams. Vienos porcijos dydį parinkite pagal produkto energinę vertę ir šuns paros poreikį, o ne pagal tai, kiek telpa į dubenį. Šunų maistas konservai gali būti šeriamas vienas arba derinamas su sausu ėdalu, tačiau mišriame šėrime svarbu įskaičiuoti abiejų produktų kalorijas.
Žalias maistas ir namuose gamintas
Namuose gamintas racionas ir žalias šunų maistas nėra savaime visaverčiai vien dėl to, kad sudaryti iš žmonėms įprastų ar mažai apdorotų produktų. Reikia tiksliai apskaičiuoti energiją, baltymus, riebalus, kalcį, fosforą ir kitus reikalingus mikroelementus. Vien mėsos, subproduktų ir daržovių proporcijų parinkimas neparodo, ar racione pakanka visų šuniui būtinų medžiagų. Klaidos ypač reikšmingos, kai toks maitinimas tęsiamas ilgai arba šuo auga.
Stockman ir bendraautorių 2013 m. tyrime, paskelbtame Amerikos veterinarijos medicinos asociacijos žurnale, įvertinta 200 namuose gamintų šunų ėdalo receptų; tik nedidelė jų dalis atitiko visaverčio raciono reikalavimus. Tyrimas parodo, kad vien recepto populiarumas ar įspūdis apie natūralumą negarantuoja tinkamos maistinės sudėties. Jei racionas gaminamas namuose, jo formulę turi sudaryti veterinarinės mitybos specialistas, atsižvelgdamas į šuns amžių, sveikatos būklę ir energijos poreikį.
Žaliuose gyvūniniuose produktuose gali būti Salmonella ir Listeria bakterijų. Jos kelia riziką ne tik šuniui, bet ir žmonėms, kurie ruošia maistą, valo dubenėlius ar liečia užterštus paviršius. Užšaldymas nebūtinai sunaikina visus ligų sukėlėjus, todėl žalios mėsos ruošimas reikalauja atskiro inventoriaus ir kruopščios higienos.
Prieš pasirenkant tokį šėrimą, svarbu įvertinti kelis konkrečius dalykus:
- Žalią mėsą ir subproduktus laikykite šaldytuve, o atitirpinkite šaldytuve, ne ant stalviršio, kad sumažėtų bakterijų dauginimosi sąlygos.
- Naudokite atskirą pjaustymo lentelę ir įrankius, o po ruošimo kruopščiai nuplaukite rankas, dubenėlį bei sąlytį turėjusius paviršius.
- Nešerkite neapskaičiuotu vien mėsos racionu: kalcio ir fosforo santykio bei mikroelementų trūkumas gali išryškėti ilgainiui.
- Namų receptą tikrinkite pagal tikslius ingredientų kiekius ir papildus; pakeitus vieną produktą, pasikeičia ir maistinė sudėtis.
- Žalią produktą laikykite atskirai nuo žmonių maisto, o likučius pašalinkite iš dubenėlio, užuot palikę šiltoje patalpoje.
Žalių ar namuose gamintų dietų pasirinkimas reikalauja daugiau nei tinkamų ingredientų sąrašo: būtina subalansuota formulė ir nuosekli maisto sauga. Jei šių sąlygų užtikrinti nepavyksta, visavertis paruoštas pašaras yra paprastesnis būdas išvengti recepto sudėties klaidų.
Begrūdis maistas
Begrūdis šunų maistas – tai pašaras, kurio sudėtyje nėra tokių grūdų kaip kviečiai, kukurūzai, ryžiai ar miežiai. Grūdai jame dažnai pakeičiami kitais angliavandenių šaltiniais, pavyzdžiui, bulvėmis, žirniais ar lęšiais. Todėl žodis „begrūdis“ nereiškia, kad pašare nėra angliavandenių, kad jų kiekis mažesnis ar kad produktas automatiškai maistingesnis už pašarą su grūdais.
2018 m. liepą JAV Maisto ir vaistų administracija pranešė tirianti šunų išsiplėtusios kardiomiopatijos atvejus, susijusius su kai kuriais pašarais. Tarp pranešimuose minimų produktų buvo nemažai begrūdžių pašarų, kuriuose daug ankštinių produktų, pavyzdžiui, žirnių ar lęšių. Šis pranešimas nurodė tiriamą sąsają, o ne galutinai nustatytą priežastį; vien iš pašaro etiketės negalima spręsti apie individualią ligos riziką.
Begrūdį variantą verta rinktis tada, kai tam yra konkreti priežastis, o ne vien dėl reklaminio pažado apie sveikesnę sudėtį. Vertinkite, ar produktas pažymėtas kaip visavertis, kokie ingredientai nurodyti ir kokią vietą sudėtyje užima ankštiniai produktai. Kaip pasirinkti geriausią šunų maistą, lemia visavertiškumas ir sudėtis, o ne vien etiketėje esantis žodis „begrūdis“.
Pasirinkimas pagal amžių, dydį ir poreikius
Šuns maisto poreikiai keičiasi augant, bręstant ir senstant, todėl vienas pasirinkimas netinka visam gyvenimui. Vertinant, kaip rinktis šunų maistą, svarbu atsižvelgti ne tik į amžių, bet ir į tikėtiną suaugusio šuns dydį, kasdienį aktyvumą bei kūno būklę. Šuniukams reikia augimui pritaikytos energinės ir maistinės sudėties, o suaugusio šuns porcija turi atitikti jo energijos sąnaudas. Vyresniems šunims gali prireikti mažiau kalorijų, tačiau jų racione turi likti pakankamai kokybiškų baltymų. Ant pakuotės nurodytas gyvenimo etapas padeda pasirinkti ėdalą, kurio sudėtis pritaikyta konkretaus amžiaus šuns poreikiams.
Šuniukai
Šuniukas auga greitai, todėl jo energijos ir maistinių medžiagų poreikis, skaičiuojant pagal kūno masę, paprastai yra didesnis nei suaugusio šuns. Augimui skirtame racione svarbūs lengvai panaudojami baltymai, nes jie aprūpina organizmą aminorūgštimis, reikalingomis audiniams ir raumenims formuotis. Reikia ir pakankamai energijos, tačiau jos perteklius gali skatinti pernelyg greitą svorio bei kūno masės augimą. Dėl to šuniukui skirtas maistas turi būti subalansuotas pagal augimo etapą, o ne parenkamas vien pagal didelį baltymų ar kalorijų skaičių.
Kalcio reikia kaulų mineralizacijai, tačiau augančiam šuniui svarbi tinkama jo koncentracija racione. Didesnis kiekis savaime nereiškia geresnio augimo, o papildomas kalcis gali išbalansuoti visavertę sudėtį. Jei šuniukas gauna visavertį ėdalą, skirtą jo amžiaus tarpsniui, papildų nereikėtų duoti savarankiškai. Vertinant etiketę, ieškokite aiškaus nurodymo, kad pašaras skirtas augimui arba šuniukams; užrašas „visavertis“ reiškia, kad ėdalas numatytas kaip pagrindinis racionas, o ne tik priedas. „Complete“ etiketė taip pat turi būti susieta su konkrečiu gyvenimo etapu, kad sudėtis atitiktų augančio, o ne suaugusio šuns poreikius.
Iki maždaug 6 mėnesių šuniuką dažniausiai šerkite 3–4 kartus per dieną, paskirstydami dienos normą į panašaus dydžio porcijas. Toks ritmas leidžia nepalikti visos paros normos vienam ar dviem šėrimams; porcijos dydį skaičiuokite pagal pakuotėje nurodytą normą ir šuniuko kūno būklę. Maždaug nuo 6 mėnesių daugumai šunų galima pereiti prie 2 šėrimų per dieną, tačiau perėjimą atlikite palaipsniui, nekeičiant bendro paros kiekio staiga. Jei šuniukas auga sparčiau ar lėčiau, tai savaime nėra pagrindas savavališkai didinti porciją.
Augimo laikotarpiu stebėkite kūno linijas, o ne vien svarstyklių skaičių: šonkauliai turi būti apčiuopiami lengvai, bet neišsikišti, o žiūrint iš viršaus turi matytis liemuo. Užrašykite šuniuko svorį reguliariai, pavyzdžiui, kas 2–4 savaites, kad pastebėtumėte nuoseklią augimo kryptį. Jei svoris ryškiai nukrypsta nuo veislei ar numatomam dydžiui būdingo augimo, porcijos bei ėdalo tinkamumą aptarkite su veterinarijos gydytoju. Renkantis svarbiausia ne kuo didesnė energinė vertė, o augimo etapui skirtas visavertis racionas ir nuoseklus kūno būklės stebėjimas.
Suaugę šunys
Suaugusio šuns energijos poreikį lemia kūno masė, amžius, aktyvumas ir kasdienės sąlygos. Du panašaus svorio šunys gali sunaudoti skirtingą energijos kiekį, jei vienas kasdien ilgai bėgioja, o kitas daugiausia ilsisi namuose. Todėl ant pakuotės pateiktą normą vertinkite kaip pradinę gairę, o ne nekintamą kiekį. Porciją koreguokite pagal kūno būklę ir svorio pokyčius, įskaičiuodami skanėstus į bendrą dienos energijos kiekį.
Suaugę šunys dažniausiai šeriami 2 kartus per dieną, ryte ir vakare, panašiu metu. Paros norma padalijama į dvi porcijas, o ne papildomai pilama į dubenį kiekvieną kartą šuniui paprašius. Jei šuns aktyvumas sumažėja, pavyzdžiui, pasikeitus pasivaikščiojimų trukmei, jo ankstesnė porcija gali tapti per didelė; aktyvesnėmis dienomis poreikis gali būti kitoks, bet tai nereiškia, kad kiekvieną dieną reikia smarkiai kaitalioti maisto kiekį.
Geros kokybės šunų maistas suaugusiam šuniui turi būti skirtas palaikymo, o ne augimo etapui. Kartą per kelias savaites įvertinkite, ar šuo išlaiko stabilų svorį, ar lengvai apčiuopiami šonkauliai ir ar matomas liemuo. Jei svoris nuosekliai didėja arba mažėja, pirmiausia tikrinkite porciją, skanėstus ir aktyvumą, o ne keiskite kelis dalykus vienu metu. Taip aiškiau matysite, kuris pakeitimas turi įtakos kūno būklei.
Seni šunys
Senstant šunys dažnai juda mažiau, todėl jų paros energijos poreikis gali sumažėti. Jei ankstesnė porcija paliekama tokia pati, nors pasivaikščiojimai sutrumpėjo ir aktyvumas sumažėjo, ilgainiui gali kauptis antsvoris. Vis dėlto kalorijų mažinimas neturėtų reikšti, kad racione trūksta baltymų: kokybiški baltymai padeda išlaikyti raumenų masę, ypač kai šuo mažiau juda. Todėl vyresnio šuns maistas vertinamas pagal jo kūno būklę, aktyvumą ir amžių, o ne pagal prielaidą, kad visiems seniems šunims reikia vienodai mažai baltymų.
Stebėkite, ar šuo išlaiko raumenis, ar keičiasi jo svoris, apetitas ir įprastas aktyvumas. Vertinant etiketę svarbu atkreipti dėmesį į mikroelementus ir vitaminus, įskaitant vitaminus D ir E, B grupės vitaminus, taip pat fosforą bei natrį. Jų poreikiai gali skirtis pagal individualią būklę, tad vien amžius nėra pagrindas savarankiškai griežtai riboti mineralus ar rinktis gydomąjį racioną. Jei veterinarijos gydytojas yra nustatęs konkrečią sveikatos būklę, ėdalo sudėtį ir porciją derinkite pagal jo rekomendaciją.
Vyresniam šuniui porciją mažinkite tik tada, kai tai pagrindžia svorio ir kūno būklės pokyčiai; mažinkite palaipsniui ir vertinkite rezultatą po kelių savaičių. Jei šuo išlieka aktyvus ir jo kūno masė stabili, vien gimtadienis nėra priežastis keisti racioną. Formuota šunų mityba vyresniame amžiuje reiškia individualiai pritaikytą energijos kiekį ir pakankamą maistinių medžiagų tiekimą, o ne automatinį visų porcijų mažinimą.
Didelių veislių šuniukai
Didelių veislių šuniukams augimo tempas ir galutinis kūno dydis kelia specifinių mitybos poreikių. Jiems skirtas ėdalas formuluojamas taip, kad būtų kontroliuojamas energijos ir kalcio kiekis: tikslas nėra užauginti kuo didesnį šuniuką kuo greičiau, o palaikyti tolygų augimą. Per didelis energijos kiekis gali paskatinti spartų svorio didėjimą ir papildomą apkrovą dar besivystančioms galūnėms bei sąnariams. Subalansuotas augimas padeda sumažinti sąnarių apkrovą, todėl šuniukui svarbu išlikti liesam, bet gauti augimui reikalingų maistinių medžiagų.
Didelių veislių šuniukams skirto maisto etiketėje ieškokite aiškaus nurodymo, kad jis pritaikytas didelių veislių augimui arba atitinkamam suaugusio šuns dydžiui. Toks pasirinkimas svarbus dėl kontroliuojamo kalcio ir energijos kiekio, o ne dėl to, kad didelis šuniukas turėtų gauti kuo daugiau maisto. Papildomai neduokite kalcio ar mineralinių papildų, jei jų neskyrė veterinarijos gydytojas: augimui skirtas visavertis racionas jau turi numatytą maistinių medžiagų santykį. Taip pat nevertinkite pašaro tik pagal didelį baltymų skaičių ar reklaminį pažadą apie greitą augimą.
Porciją nustatykite pagal šuniuko amžių, dabartinį svorį ir numatomą suaugusio šuns dydį, o kas kelias savaites vertinkite svorio kitimą ir kūno linijas. Šuniukas neturėtų būti apvalus: šonkauliai turi būti juntami švelniai palietus, o liemuo matomas žiūrint iš viršaus. Jei kūno masė auga labai sparčiai, pirmiausia peržiūrėkite dienos normą ir skanėstų kiekį. Praktiškiausia rinktis būtent didelių veislių augimui skirtą visavertį ėdalą ir laikytis jo porcijų gairių, koreguojant kiekį pagal šuniuko kūno būklę, o ne skatinant greitesnį augimą.
Porcijos ir šėrimo praktika
Tinkama porcija priklauso ne tik nuo šuns svorio, bet ir nuo jo kūno būklės, aktyvumo bei konkretaus pašaro kaloringumo. Pakuotėje nurodytas kiekis yra pradinis orientyras, kurį verta patikrinti stebint šunį ir reguliariai sveriant. Keičiant pašarą, naują produktą į racioną įtraukite palaipsniui per 7–10 dienų. Kasdienėje aplinkoje taip pat svarbu atskirti šuniui tinkamus produktus nuo tų, kurie gali sukelti apsinuodijimą ar sužaloti virškinamąjį traktą.
Kiek maisto duoti
Pradėkite nuo ant pakuotės nurodytos dienos normos pagal šuns svorį, tačiau laikykite ją orientacine. Kaip rinktis šunų maistą ir jo porciją, padeda suprasti ir kūno būklės stebėjimas.
- Patikrinkite, ar pakuotės lentelėje nurodytas dabartinis šuns svoris; siūlomas kiekis paprastai reiškia visą paros normą, o ne vieną maitinimą.
- Atsižvelkite į pašaro kaloringumą, nes vienodo svorio porcijos skirtingų produktų atveju gali suteikti nevienodą energijos kiekį.
- Laflamme 1997 m. aprašytoje devynių balų kūno būklės skalėje idealus įvertis yra 4–5 balai; vertinkite šonkaulius, liemenį ir pilvo liniją.
- Esant 4–5 balams, šonkauliai lengvai apčiuopiami po plonu riebalų sluoksniu, žiūrint iš viršaus matomas liemuo, o pilvo linija šiek tiek pakilusi.
- Jei šonkauliai sunkiai apčiuopiami, liemuo beveik nematomas arba kūno būklės įvertis nukrypsta nuo 4–5, porciją koreguokite mažais žingsniais.
Sverkite šunį tomis pačiomis svarstyklėmis kas 2–4 savaites ir kartu stebėkite kūno kontūrus; prireikus paros normą keiskite maždaug 5–10 procentų. Jei kyla sveikatos ar svorio klausimų, porcijos dydį aptarkite su veterinarijos gydytoju.
Perėjimas prie naujo maisto
Keisdami pašarą, naują produktą maišykite su senuoju ir jo dalį didinkite per 7–10 dienų. Procentus skaičiuokite nuo paros raciono, geriausia pagal abiejų pašarų kaloringumą.
- 1–2 dienomis skirkite apie 25 procentus naujo ir 75 procentus įprasto pašaro, stebėkite apetitą bei išmatas.
- 3–4 dienomis, jei šuo jaučiasi įprastai, didinkite naujo pašaro dalį iki maždaug 50 procentų paros raciono.
- 5–6 dienomis pereikite prie maždaug 75 procentų naujo pašaro ir 25 procentų senojo, nekeisdami kitų raciono dalių.
- 7 dieną galima duoti visą paros normą naujo pašaro; jautresniam šuniui kiekvieną etapą pailginkite, kad perėjimas truktų 10 dienų.
Trumpam suminkštėjusios išmatos gali pasitaikyti, tačiau kartotinis vėmimas, stiprus ar kraujingas viduriavimas ir vangumas reikalauja veterinarijos gydytojo įvertinimo. Kreipkitės ir tada, jei virškinimo sutrikimai nepraeina per 24–48 valandas.
Ko šuniui duoti negalima
Kai kurie žmonėms įprasti produktai šunims yra nuodingi, o kiti gali fiziškai pažeisti virškinamąjį traktą. Pavojus priklauso nuo produkto, suėsto kiekio ir šuns dydžio.
- Šokolade esantis teobrominas, taip pat kofeinas, gali sutrikdyti šuns nervų sistemą ir širdies veiklą; tamsus šokoladas paprastai pavojingesnis.
- Vynuogės ir razinos gali sukelti ūminį inkstų pažeidimą, o pavojinga dozė nenuspėjama, todėl neduokite jų net kaip skanėsto.
- Svogūnai ir česnakai turi eritrocitus pažeidžiančių junginių, galinčių sukelti mažakraujystę; žali, virti ir džiovinti produktai taip pat netinka.
- Ksilitolis gali paskatinti staigų insulino išsiskyrimą, dėl kurio krinta gliukozės kiekis kraujyje; didesnis poveikis gali pažeisti kepenis.
- Makadamijos riešutai gali sukelti silpnumą, drebulį ir koordinacijos sutrikimų, o alkoholis slopina centrinę nervų sistemą ir gali sutrikdyti kvėpavimą.
- Virti kaulai tampa trapūs ir skyla į aštrias atplaišas, kurios gali užkimšti ar pradurti stemplę, skrandį arba žarnyną.
Jei šuo suėdė bent vieną iš šių produktų, nedelsdami susisiekite su veterinarijos gydytoju ir pasakykite, ką bei apytiksliai kiek suėdė.
Dažniausi klausimai apie šunų maistą
Šuns mitybos pasirinkimai kelia praktinių klausimų, o atsakymus verta sieti su augintinio amžiumi, sveikata ir kasdiene savijauta.
Ar šunims tinka begrūdis maistas?
Taip, begrūdis maistas gali tikti, tačiau vien tai, kad sudėtyje nėra grūdų, nereiškia, kad jis sveikesnis už kitą visavertį pašarą. Grūdai savaime nėra netinkami kiekvienam šuniui, o jų vietą begrūdžiuose produktuose dažnai užima bulvės, žirniai ar lęšiai. Vertinkite visą sudėtį, maistinių medžiagų visavertiškumą ir tai, ar pašaras skirtas konkrečiam šuns gyvenimo tarpsniui. Begrūdį variantą rinkitės ne vien dėl populiarumo ar reklamos. Jei šuo turi nustatytą sveikatos problemą arba įtariate nepageidaujamą reakciją į pašarą, tinkamą mitybą aptarkite su veterinarijos gydytoju. Jis gali įvertinti, ar reikalinga speciali sudėtis, o ne vien grūdų atsisakymas.
Kiek kartų per dieną šerti šunį?
Jaunesniems nei maždaug 6 mėnesių šuniukams paprastai siūlomi 3–4 valgiai per dieną, o suaugę šunys dažniausiai šeriami 2 kartus. Dažnumas priklauso nuo amžiaus, aktyvumo, sveikatos ir individualaus režimo, todėl vienas tvarkaraštis netinka visiems. Pavyzdžiui, labai aktyvaus šuns poreikiai gali skirtis nuo mažai judančio augintinio poreikių, o sveikatos sutrikimai gali lemti kitokį šėrimo planą. Paskirstykite valgymus panašiu laiku kasdien ir stebėkite, kaip šuo jaučiasi tarp jų. Jei abejojate, ar jūsų augintiniui reikia keisti valgymų dažnumą, pasitarkite su veterinarijos gydytoju, ypač kai šuo dar auga arba serga.
Ar šuniui galima duoti kaulų?
Kaulai gali kelti pavojų, todėl jų davimas nėra nerizikingas užsiėmimas. Virti kaulai tampa trapūs, skyla į aštrias dalis ir gali sužaloti burną, stemplę ar virškinamąjį traktą. Žali kaulai taip pat nėra saugūs visiems šunims: jie gali pernešti bakterijas, o kramtymas – nulaužti ar kitaip pažeisti dantis. Rizika priklauso ir nuo kaulo dydžio bei šuns kramtymo įpročių, todėl universalaus saugaus pasirinkimo nėra. Kramtymui geriau rinktis specialiai šunims pagamintas alternatyvas, atitinkančias augintinio dydį, ir stebėti šunį, kol jis jas graužia. Jei svarstote konkretų produktą, jo tinkamumą aptarkite su veterinarijos gydytoju.
Kaip suprasti, kad šuo per daug sveria?
Apčiuopkite šuns šonkaulius ir apžiūrėkite jo kūno kontūrus iš viršaus bei iš šono. Esant tinkamam kūno sudėjimui, šonkaulius paprastai galima pajusti lengvai, bet jie neturi ryškiai kyšoti; žiūrint iš viršaus turėtų matytis liemuo, o iš šono – šiek tiek įtrauktas pilvas. Jei šonkaulius sunku apčiuopti, liemens kontūras beveik išnykęs ar pilvas atrodo suapvalėjęs, šuo gali turėti antsvorio, tačiau vien iš išvaizdos diagnozės nustatyti negalima. Kailio tankumas ir kūno sudėjimas taip pat apsunkina vertinimą. Jei nesate tikri, veterinarijos gydytojas gali nustatyti kūno būklės balą (BCS), dažniausiai vertinamą 9 balų skalėje, ir patarti dėl tolesnių veiksmų.